Baltymas (š) šlapime

• Baltymas šlapime  yra vienas svarbiausių inkstų ligos požymis.
• Pagal savo kilmę proteinurija gali būti  skirstoma į prerenalinę, renalinę ir postrenalinę.
• Informatyviausias baltymo kilmės šlapime nustatymas bus surinkus ir ištyrus visos paros šlapimą.
• Šis tyrimas yra ypač svarbus, jeigu yra diagnozuojama nefrozinė būklės arba inkstų uždegimas.
• Rankinis baltymo kiekio šlapime tyrimas, panaudojant sulfosalicilo rūgštį, yra pats netiksliausias.
• Albuminai sudaro absoliučią daugumą visų šlapime esančių baltymų.
• Mielominės ligos atveju (esant paraproteinemijoms) šlapime gali atsirasti  ir patologinių baltymų formų ( tokių kaip Bence–Jones baltymas).
• Pirmą kartą nustačius proteinuriją, papildomai reikėtų atlikti šiuos tyrimus: kreatininą, urea, serumo baltymų elektroforezę, ANA titrų nustatymą, anti-DNR, ŽIV, hepatito B antigeno, hepatito C antikūnų ir komplemento frakcijų (C3, C4) nustatymą.
• Šlapimo baltymų frakcijų elektroforezę, imunoelektroforezę ir imunofiksaciją reikėtų atlikti tuo atveju, kai yra  įtariama mielominė liga, makroglobulinemija,  arba amiloidozė.
• Proteinurijos nustatymas kai  kartu yra  ir  kraujospūdžio padidėjimui, rodo labiau pažengusią hipertenzinę ligą.
• Normaliai per inkstus šalinamo baltymo kiekis su šlapimu per parą neturi viršyti 150 mg. Didžiąją išsiskiriančio su šlapimu baltymo dalį sudaro inkstų kanalėlių ląstelėse gaminamas Tamo-Horsfolo (Tamm-Horsfall) baltymas, kurio fiziologinė reikšmė kol kas nėra gerai išaiškinta.
• Albumino per parą su šlapimu išsiskiria labai mažai – 20 mg. Jeigu jo yra išskiriama normaliai, tai šiuo atveju šlapimo tyrimas juosteliniu būdu būna neigi

Diferencijuojant proteinurijas turėtų būti papildomai šlapime nustatomi šie rodikliai:

• 1) albuminas;
• 2) α1-mikroglobulinas;
• 3) β-NAG;
• 4) α2-makroglobulinas;
• 5) IgG.