PROSTATOS VĖŽYS

Prostatos vėžys yra viena dažniausių vyrų onkologinių ligų. Pastaruoju metu stebimas sergamumo prostatos vėžiu padidėjimas. Tas ypač pastebima išsivysčiusiose šalyse. Šią tendenciją daugiausiai įtakoja žmonių gyvenimo įpročiai, senstanti visuomenė ir pagerėjusi diagnostika, kada prostatos vėžys nustatomas ankstyvoje stadijoje. Prostatos vėžys išsivysto, kai prostatos (priešinės liaukos) ląstelės pakinta bei pradeda nevaldomai daugintis ir telktis į darinį, vadinamą piktybiniu augliu (naviku), kuris gali išplisti į kitas kūno dalis. Dažnai prostatos navikai auga labai lėtai, todėl žmogus ilgą laiką nejaučia jokių simptomų ar požymių. Dauguma vyrų miršta nuo senyvo amžiaus, taip niekada ir nesužinoję, kad sirgo prostatos vėžiu. Atlikus mokslines studijas nustatyta, kad apie 80% vyrų sulaukę 80 metų, ir beveik 100% vyrų sulaukę 90 metų serga lengva prostatos vėžio forma, ir tai neturi nieko bendra su jų savijauta, gyvenimo kokybe ar mirties priežastimi. Iki šiol nėra identifikuota aiškių prostatos vėžio etiologinių veiksnių. Tačiau yra įrodyta, kad padidėjusi rizika susirgti šia liga susijusi su:

• Šeiminiu paveldėjimu. Jeigu pirmos eilės giminaičiui (tėvui, broliui) buvo diagnozuotas prostatos vėžys, tikimybė susirgti prostatos vėžiu didesnė 2-3 kartus.
• Riebios mėsos valgymu. Gyvuliniai riebalai bei didelis kiekis raudonos mėsos laikomi vienu iš prostatos vėžio rizikos veiksnių.
• Rūkymu
• Amžiumi. Didesnė rizika susirgti vyrams vyresniems nei 50 metų.

Prostatos vėžio TNM klasifikacija nustato auglio invazyvumą (T), kas vertinama skalėje nuo 1 iki 4.

Prostatos vėžys nėra linkęs plisti iš už prostatos ribų, o dažnai net ir išplitusį prostatos naviką galima sėkmingai kontroliuoti bei gydyti. Nustačius ligą ankstyvoje stadijoje, prostatos vėžį galima visiškai išgydyti. Jei nustatomas mažos rizikos prostatos vėžys, tuomet rekomenduojamas aktyvus stebėjimas reguliariai atliekant PSA tyrimus ir magnetinį dubens rezonansą.

Prostatos vėžys prasideda smulkiais prostatos ląstelių formos ir dydžio pokyčiais, kurie vadinami prostatine intraepiteline neoplazija (PIN). Tokios ląstelės neplinta iš už prostatos ribų ir nustatomos tik mikroskopo pagalba. Vyrai turintys tokių ląstelių turi padidintą riziką sirgti prostatos vėžiu, todėl reikalauja papildomos urologo priežiūros bei tyrimų.

PROSTATOS VĖŽIO SIMPTOMAI

Prostatos vėžys ilgą laiką vystosi tyliai – nesukeldamas jokių simptomų, nes vėžinės ląstelės dauginasi prostatos viduje. Liga apie save praneša tik tada, kai prostata pradeda spausti šlaplės kanalą. Tuo metu vėžys jau būna pasiekęs antrąją stadiją ir atsiranda būdingi simptomai:

• Sunkumas šlapinantis;
• Nepilno pasišlapinimo pojūtis;
• Staigus, dažnas ar naktį atsirandantis noras šlapintis.

Kai vėžinės ląstelės išplinta iš prostatos kapsulės į aplinkinius audinius – dažniausiai pasiekus trečią stadiją, paisreiškia šie simptomai:

• Iš šlaplės ima bėgti kraujas arba jo priemaišų aptinkama sėkloje;
• Gali kamuoti šlapimo susilaikymo epizodai, kartais ir nelaikymo;
• Kaulų bei pilvo organų skausmai;
• Skausminga ejakuliacija (spermos išsiveržimas);
• Kojų ar dubens tinimas;
• Klubų, kojų, pėdų tirpimas;
• Tai dar jokiu būdu nereiškia, kad Jums prostatos vėžys! Tik urologas jums gali nustatyti tikslesnę diagnozę, jei Jums pasireiškė minėti simptomai. Dažniausiai tai – prostatitas ar gerybinė prostatos hiperplazija. Erekcijos sutrikimai (impotencija) taip pat dažniausiai nėra sukeliami prostatos vėžio. Tai gali būti cukrinio diabeto, širdies ligų, rūkymo ar kitų ligų sukeltas sutrikimas.

PROSTATOS VĖŽIO DIAGNOSTIKA

Prostatos vėžio diagnostika remiasi paciento skundų išklausymu, jų įvertinimu, o įtarus, kad yra galimas prostatos vėžys, skiriami tyrimai:

1. Prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujo serume nustatymas. Normalus PSA kiekis kraujyje yra iki 3 ng/ml. Profilaktiškai rekomenduojama pradėti tikrintis vyrams sulaukusiems 50 metų amžiaus (išimtis, jei šeimoje sirgo pirmos eilės giminės – tėtis, brolis – rekomenduojama profilaktinio pasitikrinimo pradžia – 45 metai). Svarbu urologui pasakyti, ar tuo metu, kai buvo atliktas PSA tyrimas nesirgote infekcinėmis ligomis (šlapimo takų infekcija, prostatos uždegimu, gripu), nes tai gali iškreipti tikrąją PSA reikšmę.
2. Digitalinis rektalinis tyrimas (DRT). Jo metu nustatomas prostatos tūris, forma, simetriškumas bei parenchimos sukietėjimai. Vėžiui būdingi priešinės liaukos asimetrija, kieti navikiniai mazgai, kurie gali būti išplitę už prostatos ribų. Prostatos patologiniai pokyčiai, aptinkami DRT metu, priklauso nuo urologo patirties ir aptinkami 15-40 proc. prostatos vėžio atvejų.
3. Esant PSA koncentracijos padidėjimui sprendžiama dėl prostatos biopsijos, kurios metu per tiesiąją žarną specialia adata detalesniam ištyrimui paimama prostatos audinių. Transrektalinė ultragarsu kontroliuojama prostatos biopsija yra standartinis medžiagos paėmimo būdas pathistologiniam tyrimui. Skiriant antibiotikų profilaktiką, kuri sumažina uždegiminių komplikacijų riziką, vienu metu gali būti atliekamos daugybinės prostatos biopsijos.

Kadangi prostatos karcinoma dažniausiai pažeidžia liaukos periferinę zoną, įprastai atliekama 8-10 prostatos biopsijų (tikslus skaičius priklauso nuo prostatos tūrio, mazgų skaičiaus ir pan.). Pastaraisiais metais atsirado galimybė atlikti pritaikomąsias prostatos biopsijas (prieš biopsiją atliekamas multiparametrinis magnetinis rezonansas prostatai, vėliau vaizdai suliejami su ultragarso vaizdais ir gydytojas paima audinio gabalėlį tik iš tos prostatos vietos, kurioje įtariamas vežys. Toks būdas sumažina komplikacijų ir nemalonių išgyvenimų dažnį).

Prostatos vėžys patvirtinamas tik atlikus biopsiją ir nustačius diagnozę pathistologinio tyrimo metu. Kiti diagnostikos metodai (magnetinis rezonansas ir kt.) yra tik patariamieji.

PROSTATOS VĖŽIO GYDYMAS

Prostatos vėžio gydymo būdai priklauso nuo prostatos vėžio stadijos, kurią atskleisti padės prostatos vėžio tyrimai. Kiekviena ligos stadija gydoma bent keliais būdais. Gydytojai, stengdamiesi kiekvienu konkrečiu atveju rasti tinkamiausią gydymo būdą, prostatos vėžį skirsto į:

• organu apribotą (lokalizuotą pačioje liaukoje) stadiją
• lokaliai pažengusį vėžį (tai arba didelis prostatos auglys, arba auglys, išplitęs ne per daug toli nuo pirminio auglio)
• metastazinį (tokio auglio ląstelės migruoja toli nuo vėžio židinio ir lemia daugelio naujų auglių atsiradimą).

1. Stebėjimas. Esant žemos rizikos PLV, taikomas aktyvus stebėjimas, kurio tikslas yra kuo ilgiau netaikyti radikalaus gydymo, stengiantis išvengti galimų komplikacijų. Labai svarbu, kad pacientas lankytųsi pas urologą jam paskirtu grafiku ir reguliariai atliktų PSA tyrimus, DRT, prostatos biopsiją, bei magnetinį rezonansą. Stebima ligos progresija ir jei prostatos vėžys progresuoja, toks pacientas aptariamas muldicisciplininėje gydytojų komisijoje ir tuomet jam skiriamas radikalus prostatos vėžio gydymas.
2. Radikali prostatektomija yra radikalus chirurginis prostatos vėžio gydymo būdas, šalinant visą priešinę liauką kartu su sėklinėmis pūslelėmis. Pagrindinė indikacija operacijai – tikėtinai pagydomas (neišplitęs) prostatos vėžys. Daugelio ekspertų nuomone radikali prostatektomija yra pirmos eiles pasirinkimas gydant lokalizuotą prostatos vėžį.
3. Spindulinė terapija. Modernus spindulinis gydymas atliekamas linijiniais greitintuvais, kurie aukštos energijos, kompiuterio kontroliuojamus spindulius nukreipia į organo taikinį, maksimaliai apsaugant nuo apšvitinimo aplinkinius sveikus audinius ir organus. Kitas galimas spindulinės terapijos variantas, tai brachiterapija. Pagrindinis intraaudininės radioterapijos tikslas – skirti maksimalias švitinimo dozes į prostatą, išsaugojant aplinkinius sveikuosius audinius.
4. Hormonų terapija. Už prostatos ribų išplitęs arba metastazavęs prostatos vėžys dažniausiai gydomas hormonoterapija.
5. Chemoterapija. Ankstesnių metodų nesėkmės atveju pasitelkiama ir chemoterapija.

Pacientams svarbu suvokti, kad prostatos vėžys išgydomas, bet tam labai didelės reikšmės turi ligos diagnozavimas kuo ankstesnėje stadijoje.