Mieloproliferacinės neoplazijos

Mieloproliferacinės neoplazijos – simptomai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Mieloproliferacinės neoplazijos (MPN) – tai lėtinių kraujodaros sistemos ligų grupė, kai kaulų čiulpuose dėl įgytų genetinių pokyčių pradeda nekontroliuojamai daugintis viena ar kelios kraujo ląstelių rūšys. Dėl to kraujyje gali padidėti eritrocitų, leukocitų arba trombocitų kiekis, o kai kuriais atvejais sutrinka normali kraujodara ir vystosi kaulų čiulpų fibrozė.

Kas yra mieloproliferacinės neoplazijos?

Mieloproliferacinės neoplazijos – tai lėtinės piktybinės kraujodaros sistemos ligos, kurioms būdingas vienos ar kelių rūšių mieloidinių kraujo ląstelių perteklinis dauginimasis kaulų čiulpuose.

Kaulų čiulpai yra pagrindinė kraujo gamybos vieta. Juose susidaro raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai), baltieji kraujo kūneliai (leukocitai) ir kraujo krešėjime dalyvaujantys trombocitai.

Sergant mieloproliferacine neoplazija, dėl tam tikrų genetinių pokyčių kraujodaros kamieninės ląstelės įgyja augimo pranašumą ir pradeda gaminti per daug tam tikrų kraujo ląstelių. Šie pokyčiai paprastai atsiranda žmogaus gyvenimo metu, o ne būna paveldimi iš tėvų.

Pagrindinės klasikinės mieloproliferacinių neoplazijų rūšys:

• Policitemija vera (PV) – liga, kai gaminama per daug eritrocitų, o neretai padidėja ir leukocitų bei trombocitų kiekis.
• Esencinė trombocitemija (ET) – liga, kuriai būdinga padidėjusi trombocitų gamyba.
• Pirminė mielofibrozė (PMF) – liga, kai kaulų čiulpuose vystosi fibrozė (jungiamojo audinio kaupimasis), dėl kurios sutrinka normali kraujodara.

Kokios yra mieloproliferacinių neoplazijų priežastys?

Pagrindinė mieloproliferacinių neoplazijų priežastis – įgyti genetiniai pokyčiai kraujodaros kamieninėse ląstelėse. Dėl jų sutrinka įprasti ląstelių augimo ir dauginimosi reguliavimo mechanizmai.

Daugeliui pacientų nustatomi vieno iš kelių genų pokyčiai:

• JAK2 – vienas dažniausių genetinių pokyčių, ypač sergant policitemija vera, taip pat aptinkamas daliai pacientų, sergančių esencine trombocitemija ar pirmine mielofibroze.
• CALR – dažniau nustatomas sergant esencine trombocitemija ir pirmine mielofibroze.
• MPL – taip pat gali būti nustatomas sergant esencine trombocitemija ar pirmine mielofibroze.
• BCR::ABL1 – specifinis genetinis pokytis, būdingas lėtinei mieloleukemijai.

Šie genetiniai pokyčiai dažniausiai nėra paveldimi – jie atsiranda kraujodaros ląstelėse žmogaus gyvenimo metu.

Mieloproliferacinių neoplazijų rizikos veiksniai

Tikslios ligos atsiradimo priežastys ne visada žinomos. Kai kurie veiksniai gali būti susiję su didesne rizika:

• Vyresnis amžius – dauguma šių ligų dažniau diagnozuojamos vyresniems suaugusiesiems.
• Tam tikri genetiniai ir biologiniai veiksniai.
• Retais atvejais – šeiminis polinkis sirgti mieloproliferacinėmis ligomis.

Svarbu žinoti, kad šiomis ligomis gali susirgti ir žmonės, neturintys jokių žinomų rizikos veiksnių.

Kokie yra mieloproliferacinių neoplazijų simptomai?

Simptomai priklauso nuo konkrečios ligos rūšies, kraujo ląstelių pokyčių ir ligos aktyvumo. Kai kuriems pacientams simptomų nebūna, o kiti gali jausti bendrą savijautos pablogėjimą ar patirti kraujotakos komplikacijų.

Dažniausi simptomai

Nuovargis ir silpnumas. Gali varginti nuolatinis energijos trūkumas, sumažėjęs darbingumas ir fizinio pajėgumo pablogėjimas.

Galvos skausmas ir svaigimas. Padidėjęs kraujo ląstelių kiekis ar pakitusi kraujo tėkmė gali būti susiję su galvos skausmais, svaigimu ar regėjimo sutrikimais.

Odos niežėjimas. Ypač būdingas policitemijai vera. Niežėjimas gali sustiprėti po šilto dušo ar vonios.

Veido paraudimas ir deginimo pojūtis galūnėse. Kai kuriems pacientams pasireiškia veido paraudimas, plaštakų ar pėdų deginimas, paraudimas ir skausmingumas.

Padidėjusi blužnis. Dėl pakitusios kraujodaros blužnis gali padidėti, todėl atsiranda pilnumo jausmas ar diskomfortas kairėje viršutinėje pilvo dalyje.

Naktinis prakaitavimas ir nedidelis karščiavimas. Gali pasireikšti bendrieji uždegiminiai simptomai.

Svorio kritimas ir apetito sumažėjimas. Kai kuriems pacientams mažėja kūno svoris, greičiau atsiranda sotumo jausmas.

Kraujavimas arba trombozės. Gali padidėti kraujo krešulių susidarymo arba, tam tikrais atvejais, kraujavimo rizika.

Simptomai pagal ligos rūšį

Policitemija vera

• Veido ir odos paraudimas;
• Niežėjimas po šilto dušo ar vonios;
• Galvos skausmas ir svaigimas;
• Regėjimo sutrikimai;
• Deginimo pojūtis plaštakose ar pėdose;
• Padidėjusi blužnis;
• Trombozių rizika.

Esencinė trombocitemija

• Galvos skausmas;
• Svaigimas;
• Laikini regėjimo sutrikimai;
• Rankų ir kojų deginimas ar paraudimas;
• Kraujavimas iš nosies ar dantenų;
• Lengvai atsirandančios mėlynės;
• Trombozės.

Pirminė mielofibrozė

• Ryškus nuovargis;
• Mažakraujystė;
• Naktinis prakaitavimas;
• Nepaaiškinamas svorio kritimas;
• Kaulų ar sąnarių skausmai;
• Padidėjusi blužnis ir pilvo diskomfortas;
• Ankstyvas sotumo jausmas.

Svarbu pabrėžti, kad šie simptomai nėra specifiniai mieloproliferacinėms neoplazijoms. Juos gali sukelti ir kitos ligos, todėl būtina atlikti išsamesnius tyrimus.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Į šeimos gydytoją rekomenduojama kreiptis, jei:

• Kraujo tyrimuose pakartotinai nustatomas padidėjęs eritrocitų, leukocitų ar trombocitų kiekis;
• Jaučiamas ilgalaikis, nepaaiškinamas nuovargis;
• Vargina dažni galvos skausmai ar svaigimas;
• Atsiranda neįprastas odos niežėjimas, ypač po maudymosi;
• Pastebimas veido paraudimas ar deginimo pojūtis galūnėse;
• Atsiranda pilvo pilnumo jausmas ar skausmas kairėje viršutinėje pilvo dalyje;
• Be aiškios priežasties krenta svoris ar gausiai prakaituojama naktimis.

Skubios medicininės pagalbos reikia, jei staiga atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, vienos kūno pusės silpnumas ar tirpimas, kalbos ar regėjimo sutrikimas, staigus stiprus galvos skausmas arba vienos kojos patinimas ir skausmas. Šie požymiai gali rodyti trombozę ar kitą ūmią kraujotakos komplikaciją.

Kaip diagnozuojamos mieloproliferacinės neoplazijos?

Diagnostika apima kraujo tyrimus, genetinius tyrimus, o kai kuriais atvejais – kaulų čiulpų biopsiją. Svarbu nustatyti ne tik kraujo ląstelių kiekio pokyčius, bet ir konkrečią ligos rūšį.

1. Bendras kraujo tyrimas

Bendras kraujo tyrimas yra vienas pirmųjų tyrimų, leidžiančių įtarti mieloproliferacinę neoplaziją.

Vertinami:

• Hemoglobino kiekis;
• Eritrocitų skaičius;
• Hematokritas;
• Leukocitų skaičius;
• Trombocitų skaičius;
• Eritrocitų dydžio rodikliai.

Sergant policitemija vera dažniausiai padidėja hemoglobino ir hematokrito kiekis, esant esencinei trombocitemijai – trombocitų skaičius, o sergant pirmine mielofibroze gali būti nustatoma mažakraujystė ir įvairūs kitų kraujo rodiklių pokyčiai.

2. Biocheminiai kraujo tyrimai

Gali būti vertinami:

• Feritino ir geležies rodikliai;
• Vitamino B12 kiekis;
• Šlapimo rūgšties koncentracija;
• Laktatdehidrogenazės (LDH) aktyvumas;
• Inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai;
• Eritropoetino (EPO) koncentracija.

Eritropoetino tyrimas ypač svarbus įtariant policitemiją vera, nes šios ligos atveju jo kiekis dažnai būna sumažėjęs.

3. Genetiniai ir molekuliniai tyrimai

Atliekami tyrimai, padedantys nustatyti genetinius pokyčius:

• JAK2 V617F ir, prireikus, kiti JAK2 variantai;
• CALR mutacijos;
• MPL mutacijos;
• BCR::ABL1, jei reikia atmesti arba patvirtinti lėtinę mieloleukemiją.

Šie tyrimai padeda tiksliau nustatyti ligos tipą ir atskirti mieloproliferacines neoplazijas nuo kitų kraujo sutrikimų.

4. Kaulų čiulpų biopsija

Kai kuriais atvejais atliekama kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Paimtas mėginys tiriamas mikroskopu, vertinama kraujodaros ląstelių sudėtis, jų dauginimasis ir galimi fibrozės požymiai.

Kaulų čiulpų tyrimas ypač svarbus diagnozuojant pirminę mielofibrozę ir atskiriant ją nuo kitų mieloproliferacinių neoplazijų.

5. Papildomi tyrimai

Pagal poreikį gali būti atliekamas pilvo organų ultragarsinis tyrimas, siekiant įvertinti blužnies ir kepenų dydį, taip pat kiti tyrimai, padedantys įvertinti galimas trombozes ar organų pažeidimus.

Diagnozė nustatoma įvertinus visų tyrimų rezultatus, o ne remiantis vienu pakitusiu kraujo rodikliu.

Kaip gydomos mieloproliferacinės neoplazijos?

Gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos rūšį, paciento amžių, trombozių ir kraujavimo riziką, simptomus bei kitus sveikatos veiksnius.

Kai kuriems pacientams pakanka reguliarios stebėsenos, o kitiems reikalingas medikamentinis gydymas ar procedūros, mažinančios kraujo ląstelių kiekį.

Policitemijos vera gydymas

Pagrindiniai gydymo tikslai – sumažinti trombozių riziką, kontroliuoti eritrocitų kiekį ir palengvinti simptomus.

Gali būti taikoma:

• Flebotomija (kraujo nuleidimas) – procedūra, kurios metu pašalinamas tam tikras kraujo kiekis, siekiant sumažinti hematokritą. Dažnai siekiama palaikyti hematokritą mažesnį nei 45 %.
• Mažų dozių aspirinas – gali būti skiriamas trombozių rizikai mažinti, jei nėra kontraindikacijų.
• Citoredukcinis gydymas – vaistai, slopinantys kraujo ląstelių gamybą, pavyzdžiui, hidroksiurėja arba interferonas.
• JAK inhibitoriai – tam tikrais atvejais gali būti skiriami ruksolitinibas ar kiti šios grupės vaistai.

Gydymo pasirinkimas priklauso nuo individualios trombozių rizikos ir ligos eigos.

Esencinės trombocitemijos gydymas

Gydymo tikslas – sumažinti trombozių ir kraujavimo tikimybę.

Gali būti taikoma:

• Reguliari kraujo tyrimų ir sveikatos būklės stebėsena;
• Mažų dozių aspirinas, jei jis tinkamas konkrečiam pacientui;
• Citoredukciniai vaistai, pavyzdžiui, hidroksiurėja ar interferonas;
• Kiti specializuoti gydymo metodai pagal ligos eigą.

Svarbu žinoti, kad labai didelis trombocitų kiekis kai kuriais atvejais gali būti susijęs ne tik su trombozių, bet ir su kraujavimo rizika. Todėl aspirinas neturėtų būti pradedamas vartoti savarankiškai.

Pirminės mielofibrozės gydymas

Gydymas priklauso nuo ligos rizikos grupės, simptomų, kraujo rodiklių ir bendros paciento būklės.

Gali būti taikoma:

• Aktyvi stebėsena, jei liga mažos rizikos ir nesukelia reikšmingų simptomų;
• JAK inhibitoriai, pavyzdžiui, ruksolitinibas, fedratinibas ar kiti tinkami vaistai;
• Mažakraujystės gydymas ir kraujo transfuzijos, jei jų reikia;
• Kiti vaistai, padedantys kontroliuoti simptomus ar kraujo rodiklių pokyčius;
• Kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija tam tikriems pacientams.

Kamieninių ląstelių transplantacija yra vienintelis gydymo metodas, galintis išgydyti pirminę mielofibrozę, tačiau dėl galimos rizikos ji tinka tik atrinktiems pacientams.

Kokios galimos mieloproliferacinių neoplazijų komplikacijos?

Nors daugelis mieloproliferacinių neoplazijų progresuoja lėtai, jos gali sukelti reikšmingų komplikacijų.

Galimos komplikacijos:

• Trombozės – kraujo krešuliai gali susidaryti venose ar arterijose, sukelti insultą, miokardo infarktą, plaučių emboliją ar kitus kraujotakos sutrikimus.
• Kraujavimas – ypač esant labai dideliam trombocitų kiekiui ir įgytam von Willebrando sindromui.
• Padidėjusi blužnis – gali sukelti pilvo skausmą, diskomfortą ir ankstyvą sotumo jausmą.
• Mažakraujystė – ypač progresuojant pirminei mielofibrozei.
• Kaulų čiulpų fibrozė – gali sutrikdyti normalią kraujo ląstelių gamybą.
• Ūminė mieloleukemija – nedidelei daliai pacientų liga ilgainiui gali progresuoti į ūminę mieloleukemiją.
• Kiti organų veiklos sutrikimai – gali atsirasti dėl ilgalaikių kraujotakos ar kraujodaros pokyčių.

Komplikacijų rizika priklauso nuo konkrečios ligos rūšies, genetinių savybių, amžiaus ir kitų sveikatos veiksnių.

Ar mieloproliferacinės neoplazijos gali sukelti mažakraujystę?

Taip. Nors kai kurioms mieloproliferacinėms neoplazijoms būdingas padidėjęs kraujo ląstelių kiekis, ligai progresuojant gali išsivystyti mažakraujystė.

Tai ypač būdinga pirminei mielofibrozei. Kai kaulų čiulpuose daugėja jungiamojo audinio, normali kraujodara palaipsniui sutrinka, todėl sumažėja eritrocitų gamyba.

Mažakraujystė taip pat gali atsirasti dėl geležies trūkumo, kraujavimo ar taikomo gydymo.

Dažniausi simptomai:

• Nuolatinis nuovargis;
• Silpnumas;
• Blyškumas;
• Dusulys fizinio krūvio metu;
• Galvos svaigimas;
• Padažnėjęs širdies plakimas.

Jeigu nustatoma mažakraujystė, svarbu išsiaiškinti jos priežastį ir įvertinti, ar ji susijusi su pagrindine liga, ar kitais veiksniais.

Koks gydytojas gydo mieloproliferacines neoplazijas?

Mieloproliferacines neoplazijas diagnozuoja ir gydo gydytojas hematologas – kraujo ir kraujodaros sistemos ligų specialistas.

Šeimos gydytojas gali pastebėti pirmuosius kraujo tyrimų pokyčius, paskirti pradinius tyrimus ir nukreipti pacientą hematologo konsultacijai.

Priklausomai nuo ligos ir jos komplikacijų, gali būti reikalinga ir kitų specialistų pagalba:

• Kardiologo – jei nustatoma širdies ar kraujagyslių komplikacijų;
• Neurologo – jei įvyko ar įtariamas insultas arba kiti neurologiniai sutrikimai;
• Kraujagyslių chirurgo – esant tam tikriems kraujotakos sutrikimams;
• Kitų specialistų – pagal individualią paciento būklę.

Ar mieloproliferacinės neoplazijos išgydomos?

Dauguma klasikinių mieloproliferacinių neoplazijų yra lėtinės ligos, kurioms būdingas ilgalaikis gydymas ir stebėsena. Šiuolaikiniai gydymo metodai padeda kontroliuoti kraujo rodiklius, sumažinti simptomus ir komplikacijų riziką.

Policitemija vera ir esencinė trombocitemija dažnai gali būti kontroliuojamos daugelį metų. Pirminės mielofibrozės eiga gali būti įvairesnė – kai kuriems pacientams liga progresuoja lėtai, kitiems gali vystytis greičiau.

Tam tikriems pacientams, sergantiems pirmine mielofibroze, kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija gali būti potencialiai išgydantis gydymas. Tačiau šis metodas taikomas tik įvertinus jo naudą ir riziką.

Kiekvieno paciento prognozė individuali ir priklauso nuo ligos rūšies, genetinių pokyčių, rizikos grupės ir atsako į gydymą.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Kas yra mieloproliferacinės neoplazijos?

Tai lėtinės kraujodaros ligos, kai kaulų čiulpuose gaminama per daug tam tikrų kraujo ląstelių.

2. Kokie yra jų simptomai?

Dažniausi simptomai – nuovargis, galvos skausmas, odos niežėjimas, naktinis prakaitavimas ir padidėjusi blužnis.

3. Kas sukelia mieloproliferacines neoplazijas?

Jas sukelia įgyti genetiniai pokyčiai kraujodaros ląstelėse, dažniausiai JAK2, CALR arba MPL genų mutacijos.

4. Kaip jos diagnozuojamos?

Atliekami kraujo ir genetiniai tyrimai, o prireikus – kaulų čiulpų biopsija.

5. Kaip gydomos mieloproliferacinės neoplazijos?

Gydymas priklauso nuo ligos tipo ir rizikos. Gali būti taikoma stebėsena, vaistai arba flebotomija (kraujo nuleidimas).