Perniciozinė mažakraujystė (anemija)

Perniciozinė anemija – simptomai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Perniciozinė anemija – tai vitamino B12 stokos sukelta mažakraujystė, dažniausiai atsirandanti dėl autoimuninio proceso, dėl kurio sutrinka vitamino B12 pasisavinimas.

Vitaminas B12 yra būtinas normaliai kraujodarai ir nervų sistemos veiklai. Jo trūkumas gali sukelti ne tik mažakraujystę, bet ir neurologinius sutrikimus.

Kas yra perniciozinė anemija?

Vitaminas B12 pasisavinamas plonojoje žarnoje, tačiau tam būtinas skrandyje gaminamas baltymas – vidinis faktorius (intrinsic factor).

Sergant perniciozine anemija, imuninė sistema pažeidžia skrandžio gleivinės parietalines ląsteles arba susidaro antikūnų prieš vidinį faktorių. Dėl to vitaminas B12 nepakankamai pasisavinamas.

Ilgainiui organizme išsenka vitamino B12 atsargos, sutrinka DNR sintezė ir kraujodara. Dėl to išsivysto megaloblastinė mažakraujystė.

Vitamino B12 trūkumas taip pat gali pažeisti nervų sistemą. Neurologiniai simptomai kartais atsiranda dar prieš nustatant ryškią mažakraujystę.

Perniciozinės anemijos priežastys

Pagrindinė perniciozinės anemijos priežastis – autoimuninis procesas, dėl kurio sutrinka vitamino B12 pasisavinimas.

Ligos vystymąsi gali lemti:

• Autoimuninis gastritas;
• Skrandžio parietalinių ląstelių pažeidimas;
• Antikūnų prieš vidinį faktorių susidarymas;
• Sumažėjusi vidinio faktoriaus gamyba;
• Sutrikęs vitamino B12 pasisavinimas.

Rizikos veiksniai

Perniciozinės anemijos rizika gali būti didesnė, jei:

• Šeimoje yra sergančiųjų perniciozine anemija;
• Sergama kitomis autoimuninėmis ligomis;
• Nustatyta autoimuninė skydliaukės liga;
• Sergama 1 tipo cukriniu diabetu;
• Sergama vitiligo;
• Yra autoimuninio gastrito požymių.

Svarbu atskirti perniciozinę anemiją nuo kitų vitamino B12 stokos priežasčių, pavyzdžiui, nepakankamo vitamino B12 kiekio maiste, virškinimo trakto ligų ar operacijų.

Perniciozinės anemijos simptomai

Perniciozinė anemija dažniausiai vystosi palaipsniui. Simptomai gali būti susiję tiek su mažakraujyste, tiek su vitamino B12 trūkumu.

Dažniausi simptomai:

• Nuovargis;
• Silpnumas;
• Energijos stoka;
• Odos ir gleivinių blyškumas;
• Galvos svaigimas;
• Galvos skausmas;
• Dusulys fizinio krūvio metu;
• Padažnėjęs širdies plakimas;
• Sumažėjęs fizinis pajėgumas;
• Sunkiau susikaupti.

Neurologiniai simptomai

Vitamino B12 trūkumas gali paveikti nervų sistemą.

Galimi:

• Rankų ar kojų tirpimas;
• Dilgčiojimas;
• Jautrumo sutrikimai;
• Pusiausvyros sutrikimai;
• Eisenos pokyčiai;
• Raumenų silpnumas;
• Atminties sutrikimai;
• Koncentracijos pablogėjimas;
• Nuotaikos pokyčiai.

Ilgai negydant vitamino B12 trūkumo, neurologiniai pažeidimai gali tapti negrįžtami.

Kiti simptomai

Kai kuriems pacientams gali pasireikšti:

• Liežuvio skausmas ar deginimas;
• Paraudęs, lygus liežuvis;
• Apetito sumažėjimas;
• Virškinimo sutrikimai;
• Svorio mažėjimas.

Kada kreiptis į gydytoją?

Į gydytoją rekomenduojama kreiptis, jei:

• Nuolat jaučiamas nepaaiškinamas nuovargis;
• Atsiranda silpnumas ar dusulys;
• Pastebimas odos blyškumas;
• Kartojasi galvos svaigimas;
• Atsiranda rankų ar kojų tirpimas;
• Jaučiamas dilgčiojimas galūnėse;
• Sutrinka pusiausvyra ar eisena;
• Blogėja atmintis ar koncentracija;
• Kraujo tyrimuose nustatomas sumažėjęs hemoglobino arba vitamino B12 kiekis.

Ypač svarbu kreiptis į gydytoją atsiradus neurologiniams simptomams, nes ilgalaikis vitamino B12 trūkumas gali sukelti nervų sistemos pažeidimą.

Perniciozinės anemijos diagnostika

Diagnozuojant perniciozinę anemiją svarbu nustatyti vitamino B12 trūkumą ir išsiaiškinti, kodėl jis atsirado.

Dažniausiai atliekami:

• Bendras kraujo tyrimas (BKT) – įvertinamas hemoglobino kiekis, eritrocitų skaičius ir kiti kraujo rodikliai;
• MCV – įvertinamas vidutinis eritrocitų dydis;
• Vitamino B12 tyrimas;
• Folio rūgšties tyrimas;
• Retikulocitų tyrimas;
• Periferinio kraujo tepinėlis;
• Bilirubino ir LDH tyrimai, jei reikia įvertinti neefektyvią kraujodarą.

Tyrimai perniciozinės anemijos priežasčiai nustatyti

Įtarus perniciozinę anemiją gali būti atliekami:

• Antikūnų prieš vidinį faktorių tyrimas;
• Antikūnų prieš skrandžio parietalines ląsteles tyrimas;
• Metilmalono rūgšties (MMA) tyrimas;
• Homocisteino tyrimas;
• Gastroskopija su biopsija, kai reikia įvertinti skrandžio gleivinę ir autoimuninio gastrito požymius.

Perniciozinės anemijos gydymas

Pagrindinis gydymo tikslas – atkurti vitamino B12 atsargas, normalizuoti kraujodarą ir užkirsti kelią neurologinėms komplikacijoms.

Vitamino B12 gydymas

Dažniausiai naudojami vitamino B12 preparatai:

• Vitamino B12 injekcijos;
• Didelės dozės geriamųjų vitamino B12 preparatų tam tikrais atvejais.

Gydymo pradžioje vitaminas B12 gali būti skiriamas dažniau, o vėliau taikomas palaikomasis gydymas.

Gydymo schema priklauso nuo:

• Vitamino B12 trūkumo sunkumo;
• Mažakraujystės laipsnio;
• Neurologinių simptomų;
• Atsako į gydymą;
• Pasirinkto preparato.

Ilgalaikis gydymas

Kadangi perniciozinę anemiją dažniausiai sukelia nuolatinis vitamino B12 pasisavinimo sutrikimas, gydymas paprastai yra ilgalaikis, dažnai visą gyvenimą.

Net pagerėjus savijautai ir normalizavusis kraujo rodikliams, gydymo savarankiškai nutraukti nereikėtų.

Perniciozinė anemija ir autoimuninis gastritas

Perniciozinė anemija glaudžiai susijusi su autoimuniniu atrofiniu gastritu.

Dėl autoimuninio proceso pažeidžiamos skrandžio parietalinės ląstelės. Sumažėja vidinio faktoriaus gamyba ir sutrinka vitamino B12 pasisavinimas.

Autoimuninis gastritas taip pat gali būti susijęs su kitų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, geležies, trūkumu.

Nustačius perniciozinę anemiją gali būti rekomenduojamas gastroenterologo ištyrimas ir individualiai parinkta skrandžio būklės stebėsena.

Perniciozinės anemijos komplikacijos

Negydoma perniciozinė anemija gali sukelti:

• Sunkią mažakraujystę;
• Nuolatinį nuovargį ir fizinio pajėgumo sumažėjimą;
• Periferinių nervų pažeidimą;
• Pusiausvyros ir eisenos sutrikimus;
• Nugaros smegenų pažeidimą;
• Atminties ir kitų pažintinių funkcijų sutrikimus;
• Ilgalaikius arba negrįžtamus neurologinius pokyčius.

Todėl svarbu ligą diagnozuoti ir gydyti kuo anksčiau.

Kokie gydytojai gydo perniciozinę anemiją?

Perniciozinės anemijos diagnostikoje ir gydyme gali dalyvauti:

• Šeimos gydytojas – atlieka pirminį ištyrimą ir paskiria pagrindinius tyrimus;
• Hematologas – diagnozuoja ir gydo mažakraujystę;
• Gastroenterologas – vertina autoimuninį gastritą ir kitus virškinimo sistemos sutrikimus;
• Neurologas – konsultuoja, jei pasireiškia neurologiniai simptomai.

Ar perniciozinė anemija išgydoma?

Perniciozinę anemiją galima veiksmingai kontroliuoti, tačiau jos priežastis – autoimuninis vitamino B12 pasisavinimo sutrikimas – dažniausiai išlieka.

Tinkamai gydant galima atkurti vitamino B12 atsargas, normalizuoti kraujodarą ir sumažinti komplikacijų riziką.

Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgalaikių neurologinių pasekmių.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

1. Kas yra perniciozinė mažakraujystė?

Perniciozinė mažakraujystė – tai vitamino B12 trūkumo sukelta mažakraujystė, dažniausiai atsirandanti dėl sutrikusio vitamino B12 pasisavinimo.

2. Kokie yra perniciozinės mažakraujystės simptomai?

Dažniausi simptomai – nuovargis, silpnumas, blyškumas, galvos svaigimas, dusulys, padažnėjęs širdies plakimas ir koncentracijos sutrikimai. Gali pasireikšti ir rankų ar kojų tirpimas bei dilgčiojimas.

3. Kas sukelia perniciozinę mažakraujystę?

Dažniausiai ją sukelia autoimuninis procesas, dėl kurio sutrinka vitamino B12 pasisavinimas. Ji taip pat gali būti susijusi su autoimuniniu gastritu.

4. Kaip diagnozuojama perniciozinė mažakraujystė?

Atliekami kraujo tyrimai, vertinamas hemoglobino ir vitamino B12 kiekis. Prireikus tiriami antikūnai prieš vidinį faktorių ir skrandžio parietalines ląsteles.

5. Kaip gydoma perniciozinė mažakraujystė?

Dažniausiai skiriami vitamino B12 preparatai, o gydymas gali būti ilgalaikis. Svarbu atkurti vitamino B12 atsargas ir užkirsti kelią neurologinėms komplikacijoms.

Šiame puslapyje skelbiama informacija skirta tik švietimo tikslais. Remiantis ja, – neturėtų būti diagnozuojamos ligos/disfunkcijos ar priimami sprendimai dėl konkretaus gydymo, tai turi būti atliekama tik konsultuojantis su kvalifikuotu sveikatos priežiūros specialistu.